![Wink ;]](https://imagination.lt/images/smilies/icon_e_wink.gif)
Traukinių stotis
Žingsnis po žingsnio, vienas paspirtas akmenukas riedėdamas atsirenkia į šaltą bordiūrą, kitas pro kanalizacijos dangčio skylutę nugarma į tamsą.
-Įvartis!- sušunku mintyse ir pergalingai šypteliu. Iš kišenės išsitraukiu apiplyšusį cigarečių pakelį, pažvelgiu vidun, liko keturios. Uždarau pakelį ir įsidedu atgal. Pakeliu akis į dangų ir akimirką sustoju. Kada paskutinį kartą taip stovėjau? Slegiamas minčių atsiduriu traukinių stotyje ir kaip mat pajaučiu palengvėjimą. Atsisėdu ant bėgių, išsitraukiu cigaretes ir pasidedu prieš save. Įsivaizduoju kaip grakščiu judesiu ji išlenda ir atsigula į delną. Kaip tai kvaila. Išties. Kaip viskas kvaila. Staigus vėjo gūsis nuvilnija per stotį ir nusineša mano paskutinį cigarečių pakelį. Susivokęs pašoku ir nusiveju paskui. Pergalingai gniauždamas kumštyje bėgles vėl įsitaisau savo įprastoje vietoje. Išsitraukiu vieną cigaretę ir įsidedu burnon. Kurį laiką nedegu. Sugirgžda garsiakalbiai ir pasigirsta pavargęs pusamžės moters balsas:
-Krovininis traukinys Alfa21 pravažiuoja antru keliu. Kartoju: krovininis traukinys Alfa21 pravažiuoja antru keliu – pasigirsta vėl tas pats girgždėjimas ir balsas nutyla. Prisidegu cigaretę ir sunkiai pasuku galvą į iš medžių pasirodantį seną rudą traukinį. Sėdėdamas pirmame kelyje ir matydamas grėsmingai artėjantį traukinį visada pajuntu adrenaliną. Niekada negali būti tikras, kad paskutinę akimirką jis nepasuks pirmuoju keliu ir visai nesvarbu ką kalba ta moteriškė. Būtent tokiomis akimirkos prisiverčiu pagalvoti apie savo gyvenimą ir kokiame mėšle pastaruoju metu esu. Ir kai galiausiai įsitikini, kad traukinys važiuoja antru keliu pajauti keistą nusivylimą. Būtų užtekę vos kelių sekundžių ir viskas būtų baigta. Prisidegu antrą cigaretę ir stebiu prieš pat mane dideliu greičiu pralekiantį traukinį. Rankoje gniaužiau cigarečių pakelį, kad šios vėl nepabėgtų ir mėgaujausi tuo specifiniu kvapu, kuris kyla tik važiuojant traukiniui. Senam ir visų išnaudojamam. Iš po debesų išlindo saulė. Ranka prisidengiau akis nuo jos spindulių ir įsižiūrėjau į tolį. Netrukus garsiakalbis vėl sugirgždėjo. Tai buvo neįprasta, nes traukiniai čia važiuodavo tik vieną kartą dienoje. Pasigirdo tas pats moteriškas balsas:
-Krovininis traukinys Beta12 atvažiuoja.../ Kas per pavadinimai? – netikėtai dingtelėjo galvoje. Alfa; Beta... Visai kaip iš matematikos pamokų. Prisiminus mokyklos suolus ir šviesų motinos veidą, kuris laukdavo prie mokyklos vartų kiekvieną dieną – kūną užliejo šiluma. Visgi, kodėl aš čia? Jeigu tik panorėčiau galėčiau viską pakeisti. Galėčiau mesti rukyti, aplankyti šeimą ir galbūt suvokčiau ko išties noriu. Nebegirdėjau ką kalbėjo moteris, tiesiog pirmą kartą po tiek laiko susimąsčiau, kad viskas galėtų būti kitaip jeigu tik pats to norėčiau. Kvaila, nes aš to išties norėjau, bet trindamasis per dienas stotyje ir nieko neveikdamas jaučiausi ramus, nes maniau, kad būtent taip save nubausiu už tai, ką padariau. Sugriausiu sau gyvenimą, kaip tai padariau jai. Galbūt būčiau ir toliau filosofavęs apie savo nenusisekusį gyvenimą, bet mane išblaškė garsus traukinio signalas. Atsigręžiau ir pamačiau, kad jis važiuoja pirmuoju keliu. Veidą perkreipė ironiška šypsenėlė. Vaizdai kaip koks senas video filmas bėgo pro akis. Ir tą akimirką pajaučiau nusivylimą, kad būtent šįkart jis nevažiuoja antruoju keliu. Argi ne gyvenimo paradoksas? Išpūčiau paskutinį dūmą ir užsimerkiau. Traukinys nenustojo signalizavęs. Man netrūko laiko atsistoti ir pasitraukti nuo bėgių, bet kažkas mane laikė sukaustęs. Turbūt baimė. Kvailas įsitikinimas, kad tai likimas. Jaučiau kaip širdis spurdėjo, troškau ženklo, tuomet nesuvokiau kokio, bet jaučiau, kad man būtinai jo reikėjo, kitaip viskas netektų vertės. Negalėjau pajudėti, alsavimas darėsi vis dažnesnis, mintys lėkė kaip pašėlusios, o traukinys nenumaldomai artėjo. Staiga pajutau, kad kažkas sugriebia mane už marškinių ir trukteli atgal. Pargriuvau ir trenkiau galvą į betonines plyteles. Jaučiausi apkvaitęs. Stebėjau, kaip pro pat mane pralekia vos mano gyvybės nenusinešęs traukinys ir šypsojausi. Šypsojausi, kaip jau senai nesišypsojau. Pažvelgiau į dangų. Ar tai ženklas, kurio taip troškau? Ar man atleidžiama? Traukiniui nuriedėjus tolumoje pamačiau cigaretės dūmus ir tolstantį žmogaus siluetą.