Važiuoju namo. Balto sniego kąsniai krinta ant automobilio lango, įsijungiu valytuvus prieš tai visiškai netyčia parodydamas posūkį į dešinę. Ką aš darau? Bet dar didesnis klausimas neduodantis man ramybės „ką darai tu?“, o galbūt „kodėl taip darai?“. Pasigarsinu muziką, tai bent kiek užgožia mano liūdesį. Nusivalau ašarotas akis į džemperio rankovę.
Namai. Puodelis kavos ir pati sunkiausia misija – kaip po velnių pradėti krauti tavo daiktus į atskirus poletileninius maišelius, visas tavo dovanas dovanotas man, su meile, kad neprimintų tavęs, visas nuotraukas, kuriuose atrodėmė tokie laimingi. Kaip?
Viską pradedu nuo šių minčių užrašymo. Nevaidinu aukos, net nemanau, kad tu kada nors šias mano iškreiptas mintis pamatysi. Aš galbūt ir noriu, kad pamatytum, aš galbūt noriu, kad bent sekundei įlystum į mano kailį ir suprastum ką reiškia mylėt, ką reiškia savo purvinom rankom sudėti viską kas buvo tyra ir švaru. Mano siela sutepta antrą kartą, galbūt trečia. Aš net nenorėčiau, kad kažkuris atiduotas daiktas, kaip antai tas piešinys, kurį piešiau gerdamas arbatą ir rūkydamas cigaretę, kartais nuo karto užsikūkčiodamas ir užsprigdamas savo ašaromis, kurias sukėliai tu išgelbėtų mūsų draugystę. Galbūt ne tu tai sukėliai, o tavęs nebuvimas, tavęs nemokėjimas priimti manęs koks esu, nesupratimas, kad jeigu negaliu mylėt tavęs kaip nori, tai nereiškia, kad nemyliu iš visos širdies, visu kūnu. Aš nesu iš tų silpnųjų, aš esu iš jautriųjų. Jautriųjų tik TAU. Ir aš neverkiu nuo pat ryto iki tol kol nueinu miegot – aš nebeužmiegu. Mano galvoje tik TU. Ir suvokimas, kad žmogus – pati trapiausia ir veidmaniškiausia būtybė. Niekam nerodau savo skausmo, net tau. Skaudu, kai visiems turi šypsotis ir sakyti „man nusispjaut, nieko tokio, bus...“. Bus, bus visko. Aš tikiu, bet to kas buvo tarp mūsų – ne. Jeigu tai nebuvo meilė – nužudyk mane. Jei tai buvo meilė, tai ir YRA meilė. Dar vienas šlykštus dalykas – pasikeitei tu, ne aš. Žinoma, tau atrodo kitaip, kad pasikeičiau aš. Bet ar bent pagalvojai kaip? Aš tebesu koks buvau, tas, kuris padarytų viską dėl tavęs, tas, kuriam nebuvo svarbesnio dalyko už tave, tas, kuris galėtų visą dieną gulėti su tavimi lovoje ir žiūrėti filmus, kuris, kad ir nenorom, bet padarytų tau arbatos, tas, kuriam nerūpi niekas, kuris tikisi gyvenime ramiai praplaukti be didžiausio vargo. O tu? Tu buvai TA, bet kas tu esi dabar? Ar bent paklausei savęs? Ar bent kartelį nekaltinus manęs pažiūrėjai į savo vidų, į save prieš ir po visko? Vėl dvejoju, dvejoju ne dėl to ar MYLIU aš, bet ar MYLI tu. Ar mylėjai, ar bent kartą tas žodis buvo ištartas nuoširdžiai... Ar tau prireikė manęs kaip žaislo, kai pasijutai vieniša? Žinai kai atiduosiu visas šukes prisiminimų, tai bus paskutinis kartas kada matysimės... Vėl nenorom užsikūkčioju ir dar kartą pasivalau akis. Kai tu BUVAI ta, niekad neliepiai man kažko nevaidint ar vaidint, manai aš dabar kažką vaidinu? Nejau manai, kad taaip sėsčiau ir iš niekur nieko rašyčiau šitokį... net nežinau ką, savo dūšios vidų? Ar tu bent kartą man išliejai savo dūšią? Pamenu, taip... Kai tau nerūpėjo niekas aplinkui tik aš, kai galėjai neit į pamokas, kad pabūti su manim, kai tai dariau aš. Padaryčiau ir dar kartą, bet to karto nebebus... kaip gaila.
Gurkšnis stiprios kavos ir mintyse, kad nukelt į ateitį tų trapių stiklo šukių, kurios kelia man tik skausmą dėliojimą kaip dėlionę į vieną didelę mozaiką, dar paskutinį kartą nupiešiu tave. Nors nemoku piešt, bet nupiešiu iš VISOS ŠIRDIES, kaip ir tuos kitus kartus ir tada... nors tų daiktų ir nedaug, sudėsiu, galų gale paskambinsiu tau, mes susitiksim, ilgai nebūsiu, „ant sekundžių“, kad nespėtum pamatyt kaip "vaidinu" ir dingsiu. Pradingsiu iš tavo gyvenimo. Ir daugiau neberašyk man, nebeskaudink, net neatrašyk, nes sudaužius mane kartą, sudaužei ir antrą, o pažadai buvo verti aukso, buvo tyri kaip ašaros...
Ar pameni, kaip manęs nepažinodama apsiverkei kelnes, ar pameni mūsų pirmą bučinį, pirmą kartą..? Ar pameni..? Šių dalykų iš mano širdies neištrins nei sniego pūgos, nei didžiausios audros, niekad...

Iki,
Niekad daugiau tavo.