Jie šviesą verčia tamsa
Ir mirtim gundo švelnia.
Jie šnibžda, kad laikas
Yra nieko vertas.

Jie sako, kad viskas
Tik rėmai laukimo,
Tik sienos nugriautos
Paleis mūsų sielas.

Pr.
Girdžiu, jie kviečia
Eiti mane gilyn naktin,
Tikėti, kad rytojus
Užgaubs mane naujom viltim.

Jie sako, kad mirti
Nėra taip baisu,
Kad tai tarsi gimti
Tik kažkuo nauju.

Jie tiki, kad skausmo
Nereikia laikyti.
Ir verčia jį visą
Su auksine aušra dingti.

Pr.

Jie kviečia į tamsą.
Ir aš jais tikiu –
Paskui juos eisiu
Išgelbėt savų minčių.

Pr.

JIS

Jis - vėjas.
Jį pagauti norėjo ne vienas.
Jis - vienas
Šiam pasauliui nustatė sienas.
Ir liejas
Jo tikrumas per apgaulės kraštus.
Ir niekas
Toks kaip jis jau niekad nebus.

Gal Dievas
Jam kaip angeliui davė sparnus.
Ir liepė
Palengvint pasaulio vargus.
Ir tylą
Nutrauks jo juokas skardus.
Užmigęs
Jis žvaigždėm tamsią naktį prabus.