a) tokia būsena, kai pacientas nebepamena žodžių reikšmių;
b) déjà vu – iliuzija apie prisimenamus vaizdus bei įspūdžius, nors jie yra matomi pirmą kartą;
c) jamais vu – iliuzija, kad pažįstamas reiškinys, daiktas matomas pirmą kartą, nors iš tiesų su juo yra tekę susidurti anksčiau;
d) jamais entendu – iliuzija susijusi su garsais.
Netikėčiausiu momentu pačiame giliausiame jūsų sąmonės užkaboryje blyksteli prisiminimas. Jis trunka sekundės dalį, tačiau to pakanka, kad atkreiptumėte dėmesį ir susidomėtumėte. Nelauktai jūs pajaučiate, kad tas išgyvenimas jums artimas. Netgi galite jausti, kas įvyks po akimirkos. Deja, tas trumpas laiko tarpas neleidžia iki galo įsitikinti, ar spėjimas buvo teisingas, neturite jokio įrodymo, kad patvirtinti, kad kažkada tai jau jautėte. Kaip nekeista, jūsų draugai jumis tiki; jūs sužinote, kad ir jie ne kartą yra patyrę kažką panašaus.
Neretai tenka išgirsti žmones kalbant: "nieko sau, aš ką tik patyriau keisčiausią déjà vu jausmą". Tie, kas jį patiria, apibūdina kaip netikėtai prieš akis iškilusią situaciją, jausmą, lyg tai, ką mato, girdi, užuodžia, ragauja, kažkada jau yra buvę. Pvz. kalbate su draugais kokia nors aktualia tema ir staiga pajuntate, lyg ta pačia tema ir su tais pačiais žmonėmis jau būtumėte kalbėjęs anksčiau. Arba pirmą kartą aplankote kokią nors vietą ir jums regis, kad joje jau ne pirmą kartą... Kas gi iš tikrųjų yra tas déjà vu?
Déjà vu yra prancūziškas terminas. Pažodžiui išvertus jis reikštų "kažkur jau matytas". Pirmą kartą šį terminą panaudojo Emilis Buarakas (Emile Boirac, 1851-1917m.), tyręs psichinius reiškinius. Psichiatrijoje šis terminas apibūdina psichologinį laiko pažeidimo fenomeną, kai žmogui, atsidūrusiam nežinomoje situacijoje atrodo, jog jis ją išgyveno.
Kaip pastebėta, déjà vu jausmas būdingas vaikams (pats jauniausias žinomas – 5m. amžiaus) ir jaunimui, vyresniame amžiuje jis pasitaiko rečiau. Tai būdingas tam tikrų psichinių sutrikimų požymis, ypač pasireiškiantis sergantiems epilepsija, kurie šį jausmą išgyvena priepuolių arba pertraukų tarp priepuolių metu, tačiau tokius įspūdžius patiria ir psichiškai sveiki žmonės (Yra pastebėta, kad net apie 70% žmonių šį jausmą yra patyrę). Didžiajai daliai būdingas nuovargis, išsekimas, iššaukiantis paramneziją.
Rasti mokslinį šio fenomeno paaiškinimą – nelengva, speciali literatūra tik konstatuoja jo egzistavimą. Netgi nėra jokios teoretinės déjà vu priežasties, kuri paaiškintų bent vieną iš įvairiausių klinikinių jo pasireiškimų – psichoanalitinės ir psichodinaminės teorijos taip pat pateikia tik bendrus paaiškinimus.
Yra daugybė įvairiausių teorijų, kodėl taip nutinka. Kai kurie psichoanalitikai šį reiškinį priskiria paprasčiausiai fantazijai, kiti tam tikram smegenų veiklos sutrikimui, kai smegenys praeities įvykius per klaidą priskiria dabartiniams. Šveicarų mokslininkas Arthur Funkhouser šį jausmą skirsto į dvi dalis: kada patiriamas jausmas "aš čia buvau, aš tai jau mačiau" ir "aš tai jau išgyvenau, jaučiau".
Teorijos:
Déjà vu jausmą gali sukelti analogiška situacija, kuri supainiojama su tikrove dėl savo panašumų su praeityje regėtomis vietomis, žmonėmis, su kuriais buvo bendrauta, patirtais jausmais, kvapais ir pan. Smegenų centrai, atsakingi už uoslę, yra vienos iš seniausių, pačių giliausių jų struktūrų. Prisiminimai apie kvapus gali būti labai stiprūs. Kartais kvapas gali "iškviesti" iš atminties praktiškai jau pamirštus vaikystės prisiminimus.
Déjà vu jausmas – tai praeitų gyvenimų prisiminimai;
Déjà vu jausmas nesusijęs su praeitais gyvenimais, tai momentinis ateities numatymas, kitaip tariant aiškiaregystė, telepatija;
Déjà vu jausmas – trumpo pasvajojimo rezultatas;
Déjà vu jausmą sukelia blogio jėgos, demonai, kurie retkarčiais įsibrauna į mūsų sąmonę. Tomis iliuzijomis jie siekia mus suklaidinti.
Gali būti, kad déjà vu jausmą sukelia smegenų centrai, kuriuose informacija "užsaugoma" anksčiau, nei ją užregistruoja mūsų sąmonė. Vaizdus, scenas ji įsimena sekundės dalimi vėliau, todėl ir atsiranda "kažkur jau matyto" pojūtis. Kitaip tariant, mūsų smegenys yra tarsi sudėtingas kompiuteris, saugantis trimačius holografinius atsiminimus, kurie "sudėliojami" vienas ant kito tarsi sudėtingame tinkle. Pvz., tyrimai parodė, kad prisiminimus apie žmonių veidus ir prisiminimus apie žmonių vardus smegenys saugo skirtingose dalyse (vietose).
Viena iš teorijų apie déjà vu, kad tai psichodinaminis procesas: mus supančios aplinkos priėmimas remiasi individo praeities patirtimi. Kitaip tariant, dar būdamas vaikas, žmogus patiria kažkokius įspūdžius, kurie užfiksuojami jo pasąmonėje. Vėliau dėl kažkokių asociacijų dabartiniai įspūdžiai ir išgyvenimai "susiduria" su senąja gyvenimiška patirtimi, "ištraukta" iš pasąmonės, ko pasėkoje ta nežinoma situacija, nežinomos aplinkybės, pojūčiai jam jau rodosi matyti. Iš mus supančios aplinkos mūsų pojūčiai semiasi daug didesnius informacijos kiekius, nei gali prisiminti ir įvertinti mūsų atmintis; likusi tų žinių, patyrimų dalis "nusėda ant dugno" gilesniuose psichikos sluoksniuose, kol neiškyla paviršiun sukeldama déjà vu.
Gali būti, kad šis jausmas taip pat susijęs su sapnais, kurie taip pat remiasi ne vien tik praėjusios dienos siužetu, bet taip pat kyla iš pasąmonės. Skirtingai nei sapnai, kurie žmonėms dažniausiai sukelia nejaukumo pojūtį, trikdo jį, déjà vu fenomenas beveik visada žmonių priimamas su nuostaba ir netgi džiaugsmu. Tarsi tai būtų kažkoks iš pasąmonės kyląs teigiamas jausmas, sakantis žmogui: su tavimi tas jau įvyko, kadangi tada nenutiko nieko bloga, vadinasi, nenutiks ir dabar.
*********
Norit tikėkit norit ne.
Man šiandien dar buvo Deja Vu
lizdas.lt
